Asociacijos MMK prezidento Remigijus Žiogas atviras laiškas:

Sustojo…Viskas sustojo… Atrodo man asmeniškai, kad dabar nieko nedarydamas darau tiek daug. Visų pirma šeima – santykis su ja, turbūt visi mokinamės iš naujo būti kartu. Man tai Dievo palaima. Žemei senai reikėjo tokio poilsio ir turbūt dar didesnio, nieko nedarydamas aš ją tausoju labiau nei bet kada. Mažiau vairuoju, mažiau perku plastiko, mažiau esu vartotojas. Džiaugiuosi tuo ir tuo pačiu mąstau, o kaip bus toliau? Aš kaip ir daugelis nebuvau pasiruošęs tam kas vyksta dabar. Sustojau, nes buvau priverstas sustoti. Pajamos, darbas, susitarimai, susitikimai, susirinkimai, įsipareigojimai viskas tarsi pakibo ore be žemės traukos… O valgyt norisi nors ir kabi kažkur ore…Kol vyriausybė nuspręs kiek mums dar sirgti. Džiaugiuosi mūsų Vyriausybės drąsa ir priimtais sprendimais, ne visi sprendimai mano akimis teisingi ir paskaičiuoti, bet kas aš toks, kad juos teisčiau ar kritikuočiau, anaiptol pasimeldžiu kiekvieną vakarą už juos, už jų šeimas ir sunkius sprendimus mūsų šaliai. Nežinau kiek kartų per dieną sakydavau neturiu laiko, o dabar jo turiu tiek, kad galėčiau dalint jį visiems, bet jo turbūt visi mes dabar turime? Ir ką su juo veikt? Aš asmeniškai mokausi pažinti save, pažinti aplinką ir koks aš esu toje aplinkoje. Noriu palinkėti Klaipėdiečiams atrasti džiaugsmą mažose dalykuose, iš naujo pažinti save, atrasti tikėjimą Dievu ir savimi! Būti laimingu nėra siekiamybė – tai pasirinkimas ir nuolatinė būsena nepaisant išorinių dirgiklių. Pasirinkime būti laimingais. Materija nėra laimės rodiklis. Mokykimės kalbėti apie būtį, o ne apie turėjimą. Mes norime tiek daug – o reikia tiek ne daug. Duokim kiekvienas sau po pažadą. Po pažadą sau. Aš asmeniškai pažadu sau ir visiems mažiau vartoti… mažiau vartoti daiktų, maisto ir kitų ego žaisliukų. Jei karts nuo karto mes sustotume taip, kaip sustabdė mus dabar šis virusas, gal iš tikro pamatytume gyvenimo grožį ir gal po truputį pradėtume galvoti iš tikrųjų vienas apie kitą, apie kito gerovę, apie miestą kuriame gyvenu, apie savo šalį ir mano vaidmenį joje ir galų gale apie žemę. Kokia ji mane pasitiko ir kokią aš ją po savęs paliksiu? Tuomet ir vėl kyla tas pats klausimas – kokia ta gyvenimo prasmė?.. Štai kokios mintys, kai turi laiko…o kaip Jūs laikotės?