SKIRIU būsimiems parlamentarams:
„KRAŠTAS, kurį iš savo Protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapio neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais ir garbingais tautų ir valstybių vardais. Norim, kad ir kiti su pagarba mus ištartų.
ISTORIJA, į kurią atsiremiam, yra mūsų istorija. Šviesos ir tiesos spindulys teapšviečia skurdžius ir garbingus, kraujuojančius ir sopulingus jos puslapius, senus ir naujus jos kultūros paminklus.
KALBA, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos, ji nori gyventi.
ŽMOGUS, kuris žiūri į mus, reikalauja tiesos ir teisingumo. Turi būti apsaugotas jo gyvenimas, darbas, kūryba, apgintas ir pagerbtas jo žmoniškumas, sąžiningumas, dora. Jo dvasios gėlė, jo būties vienkartybė teišsiskleidžia tarp mūsų ir mums.
GAMTA, kurioj esam, yra mūsų, bet mes esame jos. Nuvalykime užterštas jos akis, rūpesčiu ir globa apgaubkim visus jos pavidalus, visas jos broliškas formas“.
Taip kalbėjo Justinas Marcinkevičius Sąjūdžio priešaušryje.
Šiandien galima visaip interpretuoti šiuos žodžius, su nusivylimo kartėliu ar pašaipa, arba atvirkščiai, su tikėjimo ir vilties gaidele. Ne tai svarbu. Svarbu tai, kad tos visos sudėtinės dalys nedalomai ir sudaro mano/tavo/mūsų Tėvynę. Todėl dirbkite dėl JOS ir JAI, mieli būsimi parlamentarai! Dirbkite. Atstovaukite. Negailėdami savęs. Iš visų jėgų. Iššūkis ir atsakomybė šiandien yra turbūt didžiausi per pastaruosius 20 metų. Sėkmės!